Balkanai per dvi savaites
Balkanai
Donatas Puzaras
Vasarai besibaigiant su Juditėle išsiruošėme į kelionę. Nusprendėme apkeliauti Balkanų valstybes. Ankstų sekmadienio rytą iš Kauno iššskridome į Gioteborgą (Švedija). Vakare turėjome skrydį į Serbijos sostinę Belgradą. Oro uoste susistabdėme lietuvių vairuojamą mikroautobusą. Buvome pavežėti iki Gioteborgo miesto centro. Tuščiomis miesto gatvėmis žingsniavome ir apžiūrinėjome gražesnes vietas. Pūtė stiprus vėjas, tad nelabai turėjome didelio noro ilgai žvalgytis. Prie operos rūmų, ant suoliuko įsitaisėme papusryčiauti. Praleidę pusdienį grįžome atgal į oro uostą. Skrydis į Belgradą vėlavo valandą, tačiau mes neturėjome kur skubėti. Serbijos sostinėje nusileidome tamsoje. Tausojome jėgas kitai dienai. Iki ryto likome ilsėtis oro uoste.
Anksti ryte pasitiko pirmieji saulės spinduliai. Atrodo nusimato graži diena. Išėję iš oro uosto pradėjome kelionę po Balkanus. Autostopu judėjome Bosnijos ir Hercegovinos pasienio link. Su pirmuoju linksmu serbu pasiekėme Šabac miestelį. Malonus vyras sunkiai kalbėjo angliškai. Kartais sunkokai, tačiau susikalbėjome rusiškai. Šabace praleidome valandėlę. Nieko gražaus neaptike keliavome toliau link pasienio. Netoli Zvorniko miesto kirtome pasienio postą. Prasidėjo nuostabūs Bosnijos kalnai. Tiltu perėjome Drinos upę ir štai mes jau naujoje valstybėje. Ilgai laukti automobiliu nereikėdavo. Vieno furisto pagalba atsidūrėme netoli Sarajevo. Prie Pale miestelio nusprendėme pasilikti nakčiai. Netoli upelio pasistatėme palapinę.
Sarajevas – Mostaras
Ryte vykome apžiūrėti Sarajevo. Iki sostinės mus pavežėjo linksmas kariškis. Kalnu žemyn vinguravome link miesto. Už kiekvieno posukio atsiverdavo gražūs ir vis aiškesni sostinės vaizdai. Išsiskyrėme prie Miliackos upės. Jaukiose senamiesčio gatvelėse ieškojome vietos išgerti kavos. Sustojome prie medinio Sebil fontano. Legenda sako, kad atsigėrus vandens iš čia žmogus neužilgo sugrįžta į Sarajevą. Sebil žodis išvertus iš arabų kalbos reiškia kelią. Baščaršija aikštėje žmonės lesino balandžius. Nepraleidau progos ir aš. Padarėme keletą gražių nuotraukų atsiminimui. Gatvėse matėme nemažai musulmonų, mečečių, cerkvių. Bosnijos karas itin neigiamai paveikė šio miesto ekonomika, kadangi daug svarbiu pastatų, fabrikų buvo sugriauta.
Po pietų tramvajumi nusigavome iki Ilidža rajono. Čia tęsėme savo kelionė Mostaro miesto link. Pakeitėme kelis automobilius, kol galiausiai atitolome nuo Sarajevo priemiesčių. Pakeliui sustojome Konjic mieste, kur per Neretvos upę pastatytas gražus tiltas. Trumpai apžiūrėjome ir šį miestelį. Keliaujant toliau susistabdėme vieną meksikietį. Su juo greit atradome bendrų temų. Vyras vardu Sergi atskrido pakeliauti taip pat po Balkanus. Turėjo keliauti su drauge iš Rusijos, tačiau dėl kažkokių priežasčių liko vienas. Supratome, kad tapome jam įdomia kompanija. Kartu sustojome Mostare apžiūrėti garsujį tiltą per Neretvos upę. Sergi visiškai neturėjo jokiu planų ir konkretaus maršruto, tad mielai sutiko pakeliauti kartu. Nakvynei visi keliavome į garsujį Medžiugorijos vienuolyną. Dar ir šiandien tūkstančiai piligrimų plūsta į šią vietą kuo arčiau pabūti prie Šventosios mergelės Marijos. Būtent čia – kalnuose Marija apsireiškė keturiems vaikaims. Nuo to laiko ji kartas nuo karto apsireiškia vaikaims ir duoda žinia žmonėms. Piligrimai keliauja į kalnus ir meldžasi ne tik dienomis, bet ir naktį. Jauku čia sugrįžti. Tokia ramybė. Pas vietos žmones išsinuomavome kambarius nakvynei. Su Judita planavome čia pasilikti ilgiau, tačiau su Sergi suplanavome kitai dienai keliauti kartu toliau į Kroatiją.
Dubrovnikas – Kotoras
Paskutinė kalendorinė vasaros diena buvo karšta. Susidėję daiktus į automobilį keliavome toliau. Netikėtas susitikimas su Sergi palengvino mūsų kelionę autostopu. Nereikėdavo išeidinėti į gatves stabdyti automobilių, po miestus vaikštinėti su sunkiomis kuprinėmis. Skolingi stengėmes nelikti ir mes. Judita perėmė vairuoti automobilį, taip leisdama meksikiečiui kiek atsipalaiduoti ir pasigrožėti pakelės vaizdais. Aš buvau atsakingas už vietas kurias turėjome aplankyti, nes Balkanuose lankausi antrą kartą. Kirtome Kroatijos siena. Netrukus atisvėrė žėrinti Adrijos jūra su daugybe salų ir salelių. Jų tiek daug viena prie kitos, kad dažnai net nematai jūros platybių. Mūsų maršrute vienas gražiausių miestų Dubrovnikas, dar vadinamas perlu prie Adrijos jūros. Priparkavome automobilį ir leidomės apžiūrėti senamiesčio. Architektūra priminė Italija. Miesto senamiestissaugomasi UNESCO. Du pagrindiniai įėjimai veda į pagrindinę miesto gatvę, kurioje stovi renesanso laikų rūmai. Netoliese Sponza rūmai – rotušė ir katedra. Čia nuolat sezono metu daug turistų. Vietomis sunku praeiti.
Tęsėme kelionę į Juodkalniją. Kelias palei jūrą ir kalnai. Vakare atvykome į Kotoro miestą. Susiradome viešbutį prie pat senamiesčio. Siaurose gatvelėse rinkomės vietas, kur galėtume atsigaivinti alumi po karštos dienos. Draugiški juodkalniečiai nepraleido pabendrauti parduotuvėse, baruose ar tiesiog gatvėse. Mūsų naujasis bičiulis daugiau papasakojo apie Meksiką, savo studijas ir karjiera naftos inžinerijoje. Jau iš pat pradžių supratome, kad tai išsilavines ir protingas žmogus. Kartu draugiškas ir paslaugus. Pavargę nuo dienos įspūdžių skirstėmės į savo kambarius poilsiui.
Budva – Podgorica
Ryte visi keliavome į Budvą miestelį. Čia nusprendėme pailsėti prie jūros. Pasyviai praleisti dieną. Puikus paplūdimys, preinamos kainos, saulė, jūra, - nebuvo kuo skūstis. Šiandien po trečia diena kaip kartu keliaujame su Sergi, tačiau čia mūsų keliai išsiskirs. Mes judėsime toliau į Albaniją, tuo tarpu meksikietis grįš atgal į Kroatiją, nes kitai valstybei jam reikia vizos. Apsikeitėme kontaktais ir pasidžiaugėme kartu įdomiai praleistu laiku. Prižadėjome palaikyti ryšius. Vakarop apėmė keistas jausmas ir vėl stoti į kelią. Per tą laiką pripratome prie komforto. Kita vertus keliauti autostopu nebuvo sunku, - priešingai labai įdomu, nes nežinojome kokie įspūdžiai laukia toliau. Kita mūsų stotelė Podgoricos miestas – Juodkalnijos sostinė. Viena iš sostinių, kur praktiškai nėra ką pamatyti. Visiškai neįdomus miestas. Čia pasinaudojome tik interneto paslaugomis. Išėjome į kelią, kuris vedė į Albaniją. Sutemo. Pasistatėme palapinę miegui.
Albanija
33 laipsniai karščio, tiek rodė degalinės termometras 10 valandą ryto. Senutėliu vietos gyventojo automobiliu pasiekėme Tuzi kaimą. Nuo čia Albanija jau netoli. Kelyje pravažiuodavo seni „Mercedes“ automobiliai. Raudonas, geltonas, mėlynas… sustodavo beveik visi, tačiau čia autostopo kultūra nelabai suprantama. Visi nori pinigų ir prisistato taksi vairuotojais. Nors automobiliai neturi taksi skiriamūjų ženklų, tačiau dažnai veža žmones iš vieno taško į kitą už tam tikrą mokestį. Laukėme savo šanso. Sustojo kiek supratingesnis vairuotojas, kuris pavežėjo nemokamai. Pasienyje šiukšlina, senas surūdijęs ženklas „pasveikina“ atvykus į Albaniją. Toliau siaubingu keliu į Škoderio miestą. Keliuose beveik jokių ženklų. Visi važiuoja kas kaip išmano taikydami ant „geresnės“ kelio dangos. Pašonėje užpelkėję Škoderio ežero plotai. Didžiausias Balkanų pusiasalio ežeras namai daugiau nei 250 paukščių rūšių. Tai vienas didžiausių paukščių rezervatų Europoje skiriantis Juodkalnija nuo Albanijos. Pravažiuodavome skurdžius kaimus. Pakelėse nepririštos vaikštinėjo karvės, ožkos, asilai. Blizgančios albanų akys nužvelgvavo du netikėtai čia atklydusius turistus. Škoderio mieste papietavome ir vykome toliau. Mikriuku į Va i Dejes. Vairuotojas nepraleido progos pabendrauti itališkai. Šia kalba susikalbėti kur kas lengviau nei anglų, nes dauguma albanų žiūri itališką televiziją. Daug ten važiuoja ir uždarbiauti. Prižadėjo pavežėti į gražią vietą, nors tai ir nėra įtraukta į jo maršrutą. Išlaipinęs paskutinius keleivius jis papasakojo savo gyvenimo istoriją ir nuvežė prie ežero. Aplink ramybė, kalnai, vienas restoranas ir vos keli žmonės. Čia mums patiko. Už šią paslaugą naujasis bičiulis nepasidrovėjo pasiprašyti bokalo alaus restorane. Gavęs vieną užsiminė apie antrą ir bandė jaustis tikru draugu. Ech tie albanai. Dauguma, kuriuos teko sutikti nepaliko malonaus įspūdžio. Gudrūs, stengiasi išpešti sau naudos. Sutikome ir gerų! Vienas tokių tapo kriminalinės policijos darbuotojas vežes mus link Kukes miestelio per kalnus. Kilome aukštyn, po to leidomės žemyn. Aukštai kalnuose labai gražu. Atsiveria plati panorama. Kelias eina beveik ties kalno viršūnėmis. Juditai kartas nuo karto pasidarydavo bloga, šiek tiek pykindavo. Nemalonus jausmas aplankydavo ir mane. Juk mes nepratę prie tokio aukščio, trūksta deguonies. Sunkiai su tuo policininku susikalbėjome, bet supratome jo didelį rūpestį mums. Vyras neslėpė, kad jo šalyje nėra saugu. Atvežęs į vieną kaimelį, kuriame mes nusprendėme likti nakvoti vietos policijai papasakojo apie mus, parodė viešbučius, kuriuose galime apsistoti ir pasisiūlė palikti savo telefono nemerį jei prireiktų pagalbos. Kaimelyje vietos gyventojų akys „smigo“ į du naujus atvykėlius. Pasitiko pirmas kelionėje lietus. Išsinuomavę pigų viešbutį išėjome apsipirkti į parduotuves, kurios priminė daugiabučių namų rūsius. Viskas sena, neprižiūrėta, dulkina. Šalis daug metų atsilikusi nuo tikrosios Europos. Mums įdomu buvo viska stebėti, samprotavome kaip gyvena vietos gyventojai. Juk daug metų atgal panaši buvo ir mūsų Lietuva.
Šalis skurdi, tačiau čia yra ir juodoji rinka. Kartais tarp senų mersedesų, asilais raitų piliečių gali pamatyti ir labai prabangių automobilių. Sutikti albanai pasakojo, kad tai yra laisvės šalis. Čia kiekvienas gali daryti ką tik nori. Gaila tik, kad nesimato jokio progreso turizmo, infrastruktūros ir kitose srityse.
Kita diena kalnais keliavome toliau i Kukes miestelį. Tikslas buvo pasiekti Kosovą. Siaurame kelyje automobilių beveik nebuvo. Keliasdešimt kilometrų nuvykome su vieno sunkvežimiu. Po to grožėdamiesi nuostabiais gamtos vaizdais valandėlę žingsniavome pėsti, kol išgirdome automobilio garsą. Albanas dirbantis Italijoje važiavo i Kukes miestelį. Šiuo keliu nebuvo važiavęs 10 metų. Iš sostinės Tiranos i Kukes nesenia atidarė naują autostradą, tad automobilių šiame kelyje gerokai sumažėjo.
Kukes miestelyje kai kurie vietiniai gyventojai, daugiausiai vaikai, bandydami atkreipti į save dėmesį mus pasitiko šaukdami ir mojuodami. Turistai čia užklysta retai. Kita vertus nelabai čia yra ką pamatyti. Išėjus į kelią link Kosovo pasitinka dar gražesni kalnai vedantys į naują valstybę.
Kosovas
Ne tik graži gamta, bet ir draugiški kosoviečiai pagilina naujus įspūdžius. Susistabdome porelės vairuojamą mikroautobusą. Vykstame i Prizreno miestą. Maloniai esame pavaišinami vynuogėmis ir atgaivinami vandeniu. Pasienio poste gauname anstpaudus, patvirtinančius mūsų atvykimą.
Tai naujai (2008) metais nuo Serbijos atsiskyrusi valstybė. Serbija dar ir šiuo metu Kosovą laiko savo dalimi. Dėl to kyla daug nesutarimų, konfliktų. Šalyje gyvena 88 procentai albanų. Vyrauja islamas. Keliaudamas dažnai pamatai daugiau albaniškų vėliavų nei kosoviškų.
Atsiskyręs nuo Serbijos Kosovas atsigauna po buvusio karo. Subomborduotus pastatus keičia nauji. 1995 metais albanai įkūrė Kosovo išlaisvinimo armiją, kuri pradėjo išpuolius prieš Serbijos policiją ir civilius. Konfliktu susidomėjo vakarai. 1999 metais vykęs karas nors oficialiai yra baigtas, tačiau konfliktai su Serbija yra išlikę. Šalyje daugumą sudarantys albanai karo metu spruko į savo šalį, daug žuvo, kiti tebelaikomi dingę be žinios. Pasibaigus karui Kosovas atiteko i Jungtiniu tautų rankas, buvo įvestos taikdarių (NATO) pajėgos, kol galiausiai 2008 metais Kosovo parlamentas paskelbė nepriklausomybę.
Apgaubtas Šaro kalnais Prizrenas antras pagal dydį šioje šalyje. Išlipę iš automobilio žingsniuodami palei vietomis išdžiūvusia Bistricos upę keliavome į centrą. Vietos restorane už 4 eurus skaniai prisivalgėme avienos šašlykų su salotomis ir ryžiais.
Vakarop nutranzavome iki Recane kaimelio. Pagrindine gatve lėtai žingsniavo karvės. Kitos stačiu šlaitu lipo iš upelio į kelią. Vietos senutės susėdę kalbėjosi tarpusavyje. Mastėme su Judita kaip šeimininkai nebijo savo karvių palikti be priežiūros ir kaip jų nesumaišo. Sudėtinga tai atrodo ko gero tik mums. Nuostabaus grožio Šaro kalnų nacionaliniame parke užlipome ant vieno kalno. Pasistatėme palapinę. Apačioje čiurleno upelis. Atsisėde stebėjome gretimus kalnus, kaip vakarą keičia naktis. Tamsa paslėpė mažus namelius palikdama žybėti šimtus mažų švieselių. Gamtos ramybę kelioms minutėms nustelbė mečečių gaudesys. Virš kalnų švytėjo žvaigždėtas dangus. Šilta ir jauki naktis gamtoje.
Ryta nuskubėjome prie šaltinio atsigaivinti vandeniu. Viskas aplink taip gražu! Pakelėse daug restoranų. Turistams įkurti slidinėjimo kurortai. Keisdami automobilius kiekviename kaime pamažu judame Makedonijos link. Kosoviečiai padarė didelį įspūdi. Visi tokie šilti, draugiški. Noriai pasakojo apie savo šalį, tuo pačiu domėjosi ir apie Lietuvą. Nemažai jų prisimena mūsų šalį garsia dėl krepšinio. Nedarbo lygis šioje šalyje aukštas, tad verčiasi čia kas kaip išmano. Vietinės močiutės susėdusios pardavinėja pieną, medų, daržoves. Vyrai triūsia statydami namus.
Geromis nuotaikomis pasiekiame Makedonijos pasienį.
Makedonija
Pasiekus buvusia Jugoslavijos Respubliką Makedoniją (taip vadinama, nes Graikijoje vienas iš regionų vadinamas taip pat Makedonija) nuliūstu negavęs spaudo patvirtinančio atvykimą į šią šalį. Pasienietis pavartęs pasą nurodo eiti toliau.
Sostinė Skopje netoliese. Sustoja taksi automobilis, tačiau paaškinus, kad keliaujame autostopu pasisiūlo pavežėti nemokamai. Lėkdami dideliu greičiu netrunkame įvažiuoti į sostinę. Naujos plačios gatvės mums dar svetimos, tačiau netrūkstame išanalizuoti, kaip nusigauti į centrą.
Didelis karštis sekino jėgas, o dar tos sunkios kuprinės… Skopjė turėjome tikslą pamatyti miesto centrą, aplankyti Makedonijos karaliaus Alkesandro Makedoniečio paminklą ir Motinos Teresės atminimo vietą. Čia ji gimė. 2003 metais Popiežius Jonas Paulius II ją paskelbė palaimintąja. Verta pamatyti jos paminklą. Skopjė ji praleido 18 metų.
Beveik iš visų miesto pusių ant kalno stovintis Tūkstantmečio kryžius negali nepatraukti dėmesio. Jis saugo miestą nuo nelaimių, o naktį šviesdamas sukuria tokį vaizdą, tarsi kabėtu ore.
Akmeninis tiltas per Vardaro upę vienas lankomiausių turistinių objektų mieste. Pasigrožėjome ir juo.
Apžiūrėje Makedonijos sostinę keliavomę į Komanovo miestą. Nusipirkome pigius traukinio bilietus, kad nereikėtų gaižti laiko išeinant į kelią. Beto buvome pavargę nuo didelio karščio ir nemažai per dieną nužingsniuotų kilometrų.
Traukinių stotyje iki išvykimo liko daugiau nei valandą. Judita sėdėjo ant suoliuko, o aš nužingsniavau peronu kiek toliau padaryti keletą įdomesnių nuotraukų. Grižus atgal mūsų žvilgsniai nukrypo į du vyrus. Supratome, kad esame sekami. Du narkomanai buvo netoliese mūsų, nuolatos dairėsi į kuprines ir fotoaparatą. Prisiminėme, kad kaip pirkome bilietus jie taip pat mus stebėjo. Taigi matė ir pinigines… Mąstėme ką daryti. Žmonių beveik nebuvo, artėjo vakaras. Nenorėjome, kad viskas pasibaigtu blogai, tad ėmėmės saugumo priemonių. Susiradome, kur yra policija. Pasikviečiau vieną pareigūną į pagalbą. Jis geranoriškai mums padėjo. Apklausė du vyrus, sužinojęs, kad jie neturi traukinio bilietų išvijo juos iš stoties. Palengvėjo, atsipūtėme, tačiau neilgam. Po dvidešimties minučių ir vėl išvydome juos mūsų perone! Po trumpo laiko atėjo ir tas pats pareigūnas. Liepė nebijoti, sakė saugos jis mus. Tuo tarpu narkomanai nusipirko bilietus į tą patį miestą. Pasirodo jie ten gyvena. Sutemo. Mąstėme ar nebus problemų, kai teks išlipti tame pačiame mieste. Mums belaukiant traukinio pareigūnas atsiuntė prie mūsų sėdėti apsaugos darbuotoja. Įspėjo laukusius keleivius mus pasaugoti. Visų akys nukrypo į mus ir du nemalonius vyrus. Vienas jų, žymiai vyresnis stebėjo mus niekinančiu žvilgsniu. Jautėmes saugūs, laukiantys keleiviai liepė nesibaiminti, klausinėjo iš kur esame. Buvo geranoriškai nusiteikę padėti.
Į Kumanovą traukinys atvyko vėlai vakare. Išlipus blogadariai greitu žingsniu nuėjo savais reikalais. Įdomiausia, kad vėliau mes juos dar kartą sutikome miesto centre, tačiau jokių problemų neiškilo.
Netoli pagrindinės miesto aikštės dvigubai nuderėję kainą apsistojome viešbutyje. Ko gero vienintelis veikiantis tame mieste kurį radome.
Kitą dieną nelabai radę ką čia apžiūrėti nusipirkome kelis suvenyrus ir tranzavome toliau. Grožėdamiesi Makedonijos kraštovaizdžiu pasiekėme Kriva Palanka miestelį. Buvome netoli Bulgarijos.
Varna (Bulgarija)
Kelyje į Bulgarijos pasienį pravažiuodavo vos keli automobiliai iš kurių pusė mini taksi. Luktelėje susistabdėme du rumumus. Vyko į Bukareštą. Džiaugėmės, kadangi norėjome keliauti prie Juodosios jūros į Varną, o pakeliui nereikėjo išlipti Bulgarijos sostinėje Sofijoje. Ilgokai mes su jais keliavome. Už Sofijos išsiskyrus keliams dar turėjome įveikti keturis šimtus kilometrų iki Varnos. Automobilių buvo nedaug, kelias ne autostrada. Pakeite kelis automobilius vakare pasiekėme Veliko Tirnovo miestą. Kažkada buvusią Bulgarijos sostinę. Pabuvome kelias valandas centre, vėliau nuvyke keliasdešimt kilometrų pasistatėme palapinę kukurūzų laukuose.
Ryte judriame kelyje niekaip negalėjome susistabdyti automobilio. Pravažiuodavo jų nemažai dideliu greičiu neturėdami tinkamos vietos sustoti. Po gero pusvalandžio galiausiai susistabdėme porele. Važiavo prie jūros! Dar prieš vidurdienį buvome Varnoje. Nuostabus miestas. Susiradome viešbutį ir išskubėjome mėgautis maudynėmis Juodojoje jūroje. Nepaprasta atgaiva karšta diena. Vakarėjant vaikštinėjome po miestą. Įspūdį paliko Varnos soboras, - didžiausia stačiatikių katedra Bulgarijoje. Kitos ortodoksų bažnyčios, dramos teatras, jūros parkas. Čia stebėjome didelę įvairovę medžių rūšių. Paplūdimio alėja nostalgiškai priminė Kauno laisvės alėja. Čia lankydavomės pietauti ar tiesiog išgerti kavos. Netikėtai aptikome roplių parodą su nuodingiausiomis pasaulio gyvatėmis. Nepraleidau progos įdomiam pokalbiui su savininku apie šiuos šaltakraujus. Jais žaviuosi nuo vaikystės.
Kita diena pasimėgave jūra ir saule tęsėme kelionę. Autobusu išvykę už Varnos miesto nutranzavome iki Balčiko. Ten susistabdėme rumunų turistų vairuojama mikroautobusą, kuris pavežėjo mus iki pasienio. Apsispirkome parduotuvėje ir vakarojome pasistate palapinę. Po dešine puse liko Bulgarija, po kaire Rumunija.
Rumunija
Ryte skubėjome įveikti Rumunija. Kelionė Ukrainos link. Autostopas ėjosi neblogai, nors neišvengėme nemalonių situacijų šioje valstybėje. Čia priimtina, kad žmogus už pavėžimą susimokėtų, tad sustojus automobiliui, geriau išsiaiškinti ar vairuotojas norės užmokesčio. Nuvykome iki Konstantos miesto, vėliau pasiekėme Tulčės miestą esantį prie Donojaus deltos. Ji pati didžiausia Europoje. Netoli šio miesto Donojaus delta pasidalina į tris atšakas (Kilija, Sulinas ir Švento Jurgio upė). UNESCO saraše esanti Delta saugo daugybe augalų, paukščių ir gėlavandenių žuvų rūšių. Pradėdamas Vokietijoje Dunojus ilga savo kelionę (2850 km.) vinguriuoja pasiekdamas Donojaus delta ir įteka į Juodają jūra. Delta skiria Rumunija nuo Ukrainos, tačiau kirsti pasienį nėra taip paprasta. Tiltų čia nėra, o paskambinus į pasienio postą sužinojome, kad už perkėlimą į Ukrainą turėtume sumokėti po šimtą eurų! Kagi, nieko kito neliko kaip pavažiuoti iki Galacio miesto. Malonus rumunas prižadėjo pavežėti iki kelio kuris veda į pasienį. Pakeliui nuostabūs gamtos peizažai, kur ne kur kaimuose vaikštinėjančios čigonės, pakelėse žaidžiantys vaikai ir daug laukiniu šunų. Visi kaip susitare akimis palydi netikėtai čia apsireiškiančius nevietinius. Keltu persikėleme per Dunojaus upę. Pravažiavome Galacį – miestą prie Donojaus žiočių. Susistabdėme kitą automobilį, kuriame sedėjo ne itin maloniai atrodantys vyrai. Pavežėjo jie mus draugiškai iki pasienio. Patys atrodo buvo užsiėme „nešvariais“ pasienio reikalais. Mes Moldovoje. Norint patekti į Ukrainą, reikia kilometrą pravažiuoti Moldovos ribose. Kol praėjome visus pasienio formalumus sutemo. Išsikeitėme vietos lėjų ir apsipirkome. Džiaugėmės itin žemomis kainomis. Naktį nupsprendėme praleisti čia, o ryt nueiti kelis šimtus metrų iki Ukrainos pasienio.
Ukraina
Ukrainos pasienio poste stebėjomės pasieniečių darbu. Žmonės išsigandę vykdė kiekvieną policininko palieptą komandą, - skubėjo atidaryti automobilio dureles, bagažinę,iškraustyti vežamus krepšius. Mus labiausiai stebino nemalonus pareigūnų bendravimas. Kai kurie jų nevengė pavaizduoti savo užimamas pareigas. Išklausinėjo ir mus, tačiau jokių kratų neatliko.
Sveika Ukraina! Pirma stotelė Reni miestas. Žiguliukai, moskvičiai, volgos –tokie dominuojanys automobiliai keliuose. Viskas daugiau mažiau taip, kaip Lietuva gyveno Sovietų Sąjungoje. Apsilankėme miesto turguje. Banke išsikeitėme eurus į grivinas. Čekį gavome išrašyta ranka. Senu autobusu išvykome į Izmailo miestą. Čia Donojaus delta mums jau buvo iš kitos pusės. Miesto centre stovėjo Lenino paminklas. Šiame mieste likome iki vidurnakčio. Tuo metu išvyko mūsų naktinis traukinys į Odesą.
Kelione pasirinkome pigiausia (plackartny) klase. Skirtumo didelio nėra. Atsilenkėme gultus su paminkštinimu antrame aukšte, išsitiesėme miegmaišius ir neblogai nusnaudėme. Ukrainoje pakankamai gerai išvystyta geležinkelio sistema, tad nebrangiai galima po šalį pakeliauti traukiniais.
Odesa
Ankstyvas rytas Odesos traukinių stotyje. Gyvenimas čia jau verda. Gatvės prekeiviai ruošiasi prekybai, žmonės skuba į darbus, salės pilnos keleivių. Bandome susirasti, kur galėtume išgerti rytinės kavos. Prieiname prie gatvės prekyba užsiimančios moteriškės. Kol diskutuojame kokia kavą gerti, moteriškė pusiau lietuviškai ir rusiškai parekomenduoja kavą su kondensuotu pienu. Pasirodo prekybininkė prieš daug metų gyveno Klaipėdoje. Ten liko gyventi jos brolis. Trumpai pasikalbame apie Odesą, Lietuvą. Vėliau ji papasakojo, kaip tramvajumi nusigauti iki jūros. Ten ir patraukiame. Išlipe judamėjome per parką takeliu. Ankstų rytą žmonių nesutikome, kol netikėtai buvusia ramybę sudrumstė iš krūmų išbėgusi šunų gauja. Iš išgasčio vienas kitam susupaudžiame rankas. Nebuvo kaip nei bėgti nei stovėti. Drąsus šunys beveik kabinosi į kojas. Bandžiau juos atbaidyti pasilenkęs prie žemės neva kelčiau akmenį nuo takelio. Kiek atsitraukė tęsdami lojimą. Rimtai išsigandome. Laukinių šunų teko matyti ir Rumunijoje bei Bulgarijoje. Alkani šunys tokiu būdu bando išsikovoti maisto iš žmonių.
Priėjome Odesos uostą. Iš aukštai stebėjome laivus, krovinius ir dirbančius žmones. Uostas nemažas. Valandėle pasivaikščiojome. Po to nužingsniavome į miesto centrą. Likome sužavėti Odesos architektūra. Ispūdį paliko Operos ir baleto teatro rūmai, pastatyti XIX amžiaus pabaigoje, suoliukas su garsiu estrados artisto Leonido Utiosovo paminklu. Įsiamžiname prie 12 kėdžių. Prie Rusijos imperatorienei Jakaterinai II paminklo susitinkame broliukus latvius, kurie nepraleidžia progos mus pakalbinti ir pasiūlo pasižiūrėti netoliese filmuojamo filmo pornografines scenas.
Nužvelgiame 192 pakopų Potiomkino laiptus, kuriuos savo žmonai suklojo grafas Voronclavas. Garsūs laiptai veda į laivų terminalą. Įžymioje Deribasovo gatvėje stovi pustuščiai barai ir restoranai, kuriuose kainos kelis kartus aukštesnės nei kur kitur. Odesiečiai čia leidžia laisvalaikį. Pensininkės močiutės kaitinasi saulėje, vyrai rūko, lošia domino, ant suoliuku susėdę geru oru egaujasi įsimylėjelių porelės.
Vakare net nenujausdami, kad traukinių stotyje mūsų gražią diena nustelbs netikėtumas patraukėme pirkti bilietus naktiniu traukiniu į Livovą. Ryte pasitikrinome, kada bus traukinys, tačiau nebuvome apsisprendę ar liksime Odesoje ar keliausime toliau. Mūsų nuostabai visi bilietai į Livovą buvo išparduoti. O mes nusprendėme greičiau judėti atgal į Lietuvą, nes atsirado ir nelabai atideliojamu reikalų. Kasininkė liepė keliauti laimės ieškoti pas traukinio palydovus. Kagi praėjome gal dešimt. Dvi palydovės susigundė pasiūlymu mus paiimti, kiti net nesileido į kalbas. Tačiau užsiprašė beprotiškai didelę kainą ir dar davė suprasti, kad vietos nebus patogios. Visgi kelionė ilga, kaina “nenormali”, tad nusprendėme ieškoti kitų alternatyvų. Su liūdesiu palydėjome išvykstantį traukinį į Livovą. Galiausiai nieko tinkamo neradę, nusipirkome pigius bilietus į sostinę Kijievą. Kelionė naktiniu traukiniu.
Ryte buvome sostinėje. Čia praleidome kelias valandas, kol laukėme kito traukinio. Toliau keliavome iki Kovelio. Miestas netoli nuo Lenkijos ir Baltarusijos sienų. Kelionės metu radome nemažai draugų, kurie nuolat siūlė išgerti alaus arba degtinės, pagliaudyti saulėgražų, parukyti ar tiesiog palošti kortomis. Čia keliaiviai taip laido laisvalaikį kelionės metu. Jaunimas girtas. Sutikome daug geriančiu žmonių. Ukrainiečiai tokie izoliuoti. Į Europos Sąjungos šalis patekti dirbti nelengva, o pačioje šalyje nelabai ką uždirbsi. Ir darbą nėra taip lengva rasti. Tačiau kaip bebūtų alkoholiui pinigų atsiranda. Beje jis čia nebrangūs.
Naktį atvykome į Kovelį. Baigėmę savo kelionę traukiniais po šią didelę šalį. Susiradome kelią link pasienio. Ilgai iki jo žingsniavome. Buvo visiskai tamsu. Ruošėmės jau statytis palapinę ir laimę bandyti kelias valandas nusnaude anksti ryte. Staiga kelyje pasirodė fūra. Kaip tik stovėjome prie kelio ženklo, prie kurio automobiliai sulėtindavo greitį. Sustabdėme. Į pasienį. Pakeliui du vyrai porai valandų sustojo degalinėje. Prie pasienio paleido auštant rytui. Pakilusi saulė ir mėnulis tuo pačiu metu ryškiai matėsi danguje.
Bandydami pasienį kirsti pėsčiomis buvome sustabdyti. Galima pravažiuoti tik su transporto priemone. Ją susirasti nebuvo lengva. Vairuotojai net nesileido į kalbas. Visi nenorėjo nemalonumų dėl kontrabandos. Kiek pasistengę įkalbėjome vieną moteriškę mus priimti. Kartu prisijungė dar viena lenkė. Stovėdami ilgose eilėse stebėjome pasieniečių darbą. Prabangus juodas BMW buvo išsamiai tikrinamas penkių pasieniečių. Pareigūnai be gailesčio ardė tortų dėžutes, įpakuotas dovanas. Sėkmingai pravažiavome ukrainiečių pasienį, tačiau buvome sustabdyti lenkų. Automobilį nusiuntė ant rampos. Prasidėjo įtampa. Per pasienį galima pravežti vos du pakelius cigarečių, mes to nežinodami nusipirkome po bloką. Sunerimome. Radę tinkamą momenta pakelius paslėpėme giliau kuprinėje. Per patikrą pareigūnas vos neužčiuopė mano cigarečių bloko. Vairuotoja jaudinosi ne ką mažiau. Sužinojusi, kad automobilis bus tikrinamas pradėjo kištis cigarečių pakelius į striukės kišenes. Tikrinant automibilį vairuotoja bandydama slėpti nerimą šmaikščiai kalbėjosi ir juokavo su paseniečiais. Šį kartą viskas baigėsi be problemų ir galėjome judėti toliau.
Lenkija
Ne itin kokie Lenkijos keliai ir keli šimtai kilometrų iki šios kelionės pabaigos. Sėkmingai nukeliavome autostopu iki Lublino miesto. Buvome taip pavargę, kad neapžiūrėjome šio gražaus miesto. Sėdome į mikriuką, kuris nuvežė mus į Bialistoką, ten vos spėjome įlipti į traukinį į Suvalkus. Paskutiniai kilometrai iki pasienio autostopu. Vidurnaktį kirtome sieną ir grįžome į Lietuvą. Kelionės pabaiga tapo su įdomiu latviu, kuris savo išvaizda man priminė mano krikšto tėvą. Pasikalbėję netrukome pasiekti Marijampolės viaduką. Nulyti laukai ir gatvės tvelkė tėviškės oru. Atrodo Balkanus palikome kažkur toli toli, o laikas prabėgo nepastebimai. Per dvi savaites prisirinkome įspudžių ilgiems mėnesiams į priekį.
Rodyk draugams